Mes norime išreikšti savo meilę ir dėkingumą Švč. Mergelei Marijai bei gauti jos būtinąją pagalbą pratęsti Dievo Sūnaus įsikūnijimą visuose dalykuose duodami ketvirtąjį motiniškos meilės vergijos Marijai įžadą pagal šventojo Liudviko Marijos Grinjono Monforiečio metodą.
Šis ketvirtasis įžadas, kurį mes duodame kartu su skaistybės, neturto ir paklusnumo įžadais, reiškia visišką atsidavimą Marijai, kad tobuliau tarnautume Jėzui Kristui. Todėl tai turi du aspektus.
Šis pasišventinimas Marijai yra kaip „motinos meilės vergija“, kaip nuostabiai dėsto šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis. Tokią vergiją jis vadina „valios vergija“ arba „įsimylėjusios valios vergija“[1], nes laisvai ir savanoriškai, tik meilės keliamas, žmogus dovanoja visas savo gėrybes ir patį save Marijai, o per Ją Jėzui Kristui.
Tai yra ne kas kita, kaip visiškai ir sąmoningai atnaujinti pažadai, duoti Krikšto metu, tai yra vienuolinis įsipareigojimas. Be to, per šią meilės vergiją išryškėja Marijos viešpatavimas ir motinos apvaizda viskam, bet ypač ištikimoms sieloms, remiantis tuo, ką išsako šventasis Bonaventūras: „Marijos Karalienės vergas yra bet kuri ištikima siela, net visuotinė Bažnyčia“[2]. O Jonas Paulius II -asis tvirtina: „Tobulas pamaldumas Marijai yra būtinas norint atsiduoti Kristui. Tobulas atsidavimas Marijai yra būtinas norint atsiduoti Kristui. Kuo daugiau mano vidinis gyvenimas buvo nukreiptas į Atpirkimo tikrovę, tuo aiškiau aš mačiau, kad atsidavimas Marijai, kaip jį pristatė Šv. Liudvikas Monforietis, yra geriausia priemonė efektyviai ir veiksmingai dalyvauti šioje tikrovėje, iš jos semtis ir išgauti bei dalintis nenusakomais turtais su kitais“[3].
Per šią meilės vergiją mes ne tik paaukojame Kristui per Mariją savo kūną, savo sielą ir išorines gėrybes, bet ir savo gerus darbus, praeitį, dabartį ir ateitį, su visais jų nuopelnais ir vertybėmis, kad Marija perduotų, kaip Jai atrodys geriausia, ir pasitarnautų kuo didžiausiai Dievo šlovei. Įsitikinę, kad per Mariją, įsikūnijusio Žodžio motiną, turime eiti pas Jėzų ir kad Marija išaugins „didžiausius šventuosius“.
Taigi kiekvienas ištikimas Jėzaus vergas Marijoje turi ją iškviesti, sveikinti, galvoti apie ją, kalbėti apie ją, ją gerbti, ją šlovinti, pasitikėti ja, džiaugtis ir kentėti su ja, dirbti, melstis ir ilsėtis kartu su ja, galiausiai, visada norėti gyventi dėl Jėzaus ir Marijos, su Jėzumi ir su Marija, Jėzuje ir Marijoje, Jėzui ir Marijai.
Gyvenimą pašvęsti Marijai
Pasiaukojimas Marijai iš tikrųjų yra „tikriausias, patogiausias, trumpiausias ir tobuliausias būdas“ tapti šventam.
Pasiaukojimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai vaisius ir natūrali pasekmė yra pašvęsti visą savo gyvenimą Marijai. Visų pirma, „visais savo darbais reikia veikti per Mariją, tai yra visais atžvilgiais jie turi paklusti Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir visais atžvilgiais vadovautis dvasia, kuri yra Dievo Šventoji Dvasia“[4].
Antra, viskas turi būti padaryta su Marija, tai yra su Ja ir ji turi būti pavyzdys, kuriuo norėdamas pasiaukoti Marijai turi vadovautis „visuose savo ketinimuose, veiksmuose ir poelgiuose“, nes Ji yra Dievo šedevras. Tada mums parodoma, kuo turime sekti. Jei apaštalas Paulius pasakė: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1), tai dar labiau galima pasakyti apie Mariją, kurioje didžių dalykų padarė man [Marijai] Viešpats“ (Lk 1, 49). „Tuo metu, kai palaimintojoje Mergelėje [Marijoje] Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės (plg. Ef 5, 27), Kristaus tikintieji ... kelia savo akis į Mariją, šviečiančią visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu.“[5].
Trečia, reikia dirbti Marijoje, tai yra artimoje sąjungoje su Ja, ir tai parodo buvimą ir vienybę, kuri turi įvykti tarp pašvęstojo asmens ir Dievo Motinos. Tas, kuris myli, yra mylimoji: tokia yra tikros meilės savybė, kuri savaime linkusi į abipusį supratimą, kiekvieną kartą gilesnė ir tvirtesnė. Tokiu būdu sekame įsikūnijusiu Žodžiu, kuris norėjo ateiti į pasaulį ir devynis mėnesius gyventi Marijos įsčiose, taip pat įgyvendina tai, ką Kristus liepė: „Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save”. (Jn 19, 27).
Pagaliau viskas turi būti padaryta dėl Marijos. Švč. Mergelė Marija, visada pagal Tėvo amžinąjį planą pavaldi Kristui, turi būti mūsų veiksmų tikslas, objektas, traukiantis kiekvieno pašvęstojo širdį ir atliekamų darbų priežastis. Marija yra „artimasis tikslas, slėpininga terpė bei patogiausia priemonė nueiti pas Kristų“[6].
[1] Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei, 70, 72. [2] Speculum Beatae Mariae Virginis, lect. III, N 5. [3] André Frossard, No tengáis miedo, Ed. Plaza y Janes, Barcelona 1982, p. 131-132. [4] Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei, 258. [5] Dogminė konstitucija, Lumen Gentium, 65. [6] Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei, 265.